Kalbos sutrikimai ir pagalba po smegenų insulto

Kalbos sutrikimai

Insultas vis dar išlieka viena pagrindinių mirties ir ilgalaikės negalios priežasčių Lietuvoje ir visoje
Europoje. Lietuvos insulto asociacijos duomenimis pasaulyje kas dvi sekundės asmuo patiria insultą ir kas
šešias sekundes kas nors nuo jo miršta. Atpažinus insulto simtomus ir tinkamai suregavus (kritinė pirmoji para)
yra didelė tikimybė išvengti mirties, tačiau priklausomai nuo insulto tipo, vietos ir uždelsto laiko galimos
skaudžios pasekmės.

Insulto metu užsikemša kraujagystės, smegenys kurį laiką negauna deguonies, todėl žūsta dalis neuronų
(smegenų ląstelių). Pasekmės priklauso nuo insulto sunkumo bei unikalios asmens smegenų anatomijos. Už
kokius veiksmus atsakinga pažeistoji smegenų dalis, tokių sutrikimų galima tikėtis. Dažniausiai insultas
paveikia sritis, kurias aprūpina pagrindinės kraujagyslės, todėl paveikiami smegenų regionai kaip priekinė,
parietalinė ir laikinoji skiltis. Šių regionų pažeidimai gali sukelti motorinį deficitą, jutimo sutrikimus, kalbos,
suvokimo ir pažinimo sunkumus.

Kalbos sutrikimai:

Afazijos

Motorinis kalbos planas yra sudėtingas smegenyse vykstantis procesas, apimantis daugelį smegenų
sričių. Kalbėjimui reikalinga didesnė judesių koordinacija ir sinchroniškumas negu važiuojant dviračiu.
Nenuostabu, jog insultui pažeidus kurią nors smegenų dalį, dažnai nukenčia kalba. Visiskas arba dalinis kalbos
praradimas vadinamas Afazija. Apie 40 procentų afazijų atsiranda po galvos smegenų insultų. Afazijos tipas
priklauso nuo jos sunkumo ir lokalizacijos:

Brokos afazija. Kai insultas įvyksta priekinėje smegenų skiltyje ir pažeidžiama Brokos zona, tiesiogiai susijusi
su žmonių kalbos funkcija. Brokos zona kontroliuoja kalbos gamybą, veido ir burnos judėjimą, planuoja
ištariamus žodžius, jų sąsajas ir eiliškumą. Brokos afazija žmonėms pasireiškia lėta, netaisyklinga kalba.
Dažniausiai kalbos suvokimas nepakitęs, bet pats kalbos formavimas primena telegrafinį stilių – trumpi, kapoti
sakiniai, nederantys linksniai. Atsiranda sunkumų pakartoti sakinius, ištarti sudėtingesnius žodžius, interpretuoti
gestus, skaityti ir rašyti. Neretai žmonės tampa tylesni ir užsidarę, nes bendravimas jiems kainuoja daug
pastangų ir energijos. Kalbėjimas tampa varginanti veikla, kelia nepasitikėjimą ir kompleksus. Jiems sunku
išreikšti savo mintis, norus. Keičiasi žmonių asmenybės, pomėgiai, veikla, nuotaikos.

Vernikės afazija. Kai insultas įvyksta smilkininėje laikinojoje smegenų skiltyje ir pažeidžiama Vernikės zona,
susijusi su gebėjimu suprasti ištartų žodžių ir sakinių prasmę. Vernikės afazija žmonėms pasireiškia
informacijos priėmimo, kalbos apdorojimo ir supratimo sunkumais. Šis sutrikimas žmonėms neleidžia palaikyti
sklandaus pokalbio, nes pažeistos smegenys, nors ir puikiai girdėdamos garsus bei žodžius, nesugeba jiems
suteikti reikšmės. Jie gali sukurti žodžius, sudaryti ir naudoti sakinius, kurių ritmas ir prozodija yra teisingi,
tačiau jų sakomi dalykai gali neturėti prasmės ar būti nereikšmingi. Taip pat būdingi žodžiai naujadarai, sakinių
bei žodžių kontekste praleidinėjimas. Vernikės afazijos kamuojami žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vartoja
neteisingus žodžius ir nesupranta, kad jų kalba neturi prasmės. Jiems keista, kai kiti jų nesupranta, kelia pyktį ir
frustraciją. Pastebima, kad Vernikės afazijos paveikti žmonės dažnai išsaugo suvokimą nežodiniams garsams,
kaip čiaudėjimas, kosulys, atodusis bei gebėjimą rašyti ir interpretuoti raštą.

Kalbos sutrikimai

Anominė afazija. Žinoma kaip nefokalinė smegenų liga, vadinasi, ją ne visada sukelia akivaizdi žala konkrečiam smegenų regionui.Tai viena švelnesnių afazijos rūšių, kuomet žmonės išsaugo kalbos suvokimą, gebėjimą kalbėti, rašyti ir skaityti. Šis sutrikimas pasireiškia negalėjimu rasti tinkamų žodžių, ypač daiktavardžių ir veiksmažodžių. Trūkstami žodžiai dažniausiai kompensuojami bendriniais pavadinimais kaip „daiktai”, „veikia“. Kalbant lydi dažnas jausmas, kad tinkamas žodis yra ant liežuvio galo, tačiau nepavyksta jo prisiminti.
Totali afazija. Tai sunkiausia afazijos forma, kai stipriai sutrinka gebėjimas kalbėti ir suvokti kalbą. Dažniausiai
įtakojamas rašymas ir skaitymas. Totali afazija gali pasireikšti trumpą laiką po smegenų traumos ar insulto, o
tada pereiti į kitokio tipo afaziją, kai pažeistų smegenų būklė ima gerėti.

Kiti kalbos sutrikimai ir jų priežastys

Kalbos apraksija. Tai kalbėjimui reikalingų judesių planavimo sutrikimas. Insultui pažeidus Brokos zoną, gali
sutrikti judesių, reikalingų garsams sukurti, planavimas ir koordinavimas, todėl kalba tampa lėta, reikalaujanti
daug pastangų, atsiranda artikuliacijos ir prozodijos (žodinės raiškos elementų, tokių kaip akcentas ar
intonacija) pokyčiai. Sunkios kalbos apraksijos stadijoje asmuo gali sugebėti ištarti tik atsitiktinius garsus, bet
ne žodžius.
Dizartrija. Tai motorinis kalbos sutrikimas, atsirandantis, kai raumenys, dalyvaujantys kalbos gamyboje, yra
susilpnėję arba paralyžiuoti. Insultui pažeidus smegenėles- vieną svarbiausių judesių koordinacijos centrų,
galimas raumenų kontrolės ir koordinacijos praradimas. Pastebima netaisyklinga liežuvio padėtis,
nepakankamas lūpų judrumas. Dizartrija pasireiškia nerišlia kalba, netikslia artikuliacija, pakitusiu kalbos ritmu,
balso kokybės ar garsumo pokyčiais. Šalia kalbos sunkumų žmonėms gali būti sudėtinga vaikščioti, laikyti
liksvarą. Būdingi nerangūs judesiai, galūnių ar viso kūno drebėjimas. Neretai pasireiškia hipotonija (mažas
raumenų įtempimas arba glebūs raumenys), akių judesių sunkumai, vaizdo dvejinimasis.
Kognityviniai-komunikacijos sutrikimai. Be specifinių kalbos ir kalbos trūkumų, insultą išgyvenę asmenys gali
patirti pažinimo sutrikimų, turinčių įtakos bendravimo įgūdžiams. Tai gali būti dėmesio, atminties, problemų
sprendimo ir socialinio bendravimo sunkumai. Kognityviniai sutrikimai gali turėti įtakos žmogaus gebėjimui
dalyvauti pokalbiuose, vykdyti nurodymus ar užsiimti funkcinėmis bendravimo užduotimis.
Emocinis ir psichologinis poveikis. Insultas taip pat gali turėti emocinį ir psichologinį poveikį, kuris gali
paveikti kalbą ir bendravimą. Asmenys gali patirti nusivylimo, depresijos, nerimo ar pasitikėjimo praradimo
jausmus, kai prisitaiko prie savo kalbos ir kalbos gebėjimų pokyčių. Šie emociniai veiksniai gali turėti įtakos
bendravimo efektyvumui ir reabilitacijos motyvacijai.

Logopedo pagalba

Po insulto sutrikusią kalbą gali padėti atstatyti logopedai. Logopediniai pratimai padeda pagerinti kalbos
įgūdžius, sužadindami neuroplastiškumą arba smegenų gebėjimą persiorientuoti. Per neuroplastiškumą sveikos
smegenų sritys gali perimti žodinės išraiškos funkciją. Tam reikalingas kryptingas ir reguliarus darbas.
Atsižvengdami į situaciją logopedai atlieka išsamų tyrimą. Įvertina ligos istoriją ir jos pasėkmes. Tikrina kalbos
raišką, artikuliaciją, kalbos garsų vartojimą, mikčiojimą, nevalingą kalbėjimą, kalbos supratimą, balso kokybę,
toną, tempą, komunikaciją, rijimą ir kt. Įvertinęs sunkumus logopedas sudaro individualų planą ir pasiūlo
tinkamas intervencijas.

Neretai šalia logopedo pagalbos rekomenduojamos ir kitų specialistų paslaugos, nes reabilitacijos pastangos dažnai apima daugiadalykį požiūrį, įskaitant kalbos terapiją, fizinę terapiją, ergoterapiją ir psichologinę pagalbą. Gydymo strategijos gali būti sutelktos į bendravimo įgūdžių gerinimą, deficito
kompensavimą ir pagrindinių kognityvinių bei emocinių veiksnių sprendimą, siekiant maksimaliai padidinti
funkcinius bendravimo gebėjimus ir gyvenimo kokybę.

Po insulto sutrikusią kalbą galima lavinti ir namuose padedanat šeimos nariams. Turint specialistų
išvadas bei rekomendacijas, žinant atsiradusius konkrečius sutrikimus ir parengtą gydymo planą, galima
patiems atlikti užduotis komunikacijai gerinti. Keletas patarimų ir užduočių, tinkamų asmenims turinčių kalbos
sutrikimų po insulto:

Kalbos raumenų lavinimas:
1. Kiek galima daugiau iškišti liežuvį tiesiai ir palaikyki 2 sekundes, įtraukti atgal ir palaikyti 2 s.
2. Liežuviu paliesti dešinįjį burnos kampą, palaikyti 2 sekundes, tada kairįjį 2 s.
3. Liežuviu siekti nosį 2 s, tada smakrą 2 s.
4. Šypsotis 2 s ir atpalaiduoti šypseną 2 s.
5. Pradėti nuo atsipalaidavusios burnos. Tada sučiaupti lūpas kartu, tarsi bučiniui ir laikyti 2 s. Vėl
atpalaiduoti.
Visus pratimus kartoti bent po 10 kartų. Tai lavina liežuvio raumenį ir jo koordinaciją. Pratimus
rekomenduojama daryti prieš veidrodį.

Fonetinio tarimo lavinimas:
1. Užsirašyti priebalsius, kuriuos sunku ištarti. Suporuoti juos su kiekviena balse (a, e, i, o, u). Pavyzdžiui,
kurie turi problemų su "r" garsu, gali praktikuoti kartoti „ra, re, ri, ro, ru". Norint papildomo iššūkio,
išbandykite tai su visais priebalsiais.
2. Sugalvoti kuo daugiau trumpų žodžių su tartais skiemenimis, pavyzdžiui „ra-tas, re-ga, ri-mas, ro-pė, ru-
dis“. Kuo daugiau kartų pakaroti.
3. Bandyti sakyti vis ilgesnius ir sudėtingesnius žodžius kaip „ra-ga-no-sis, re-li-gi-ja, pe-ri-met-ras.“
4. Išsirinkti sudėtingesnį žodį kaip „čiuo-žyk-la“. Jį tarti labai lėtai, kad skambėtų taisyklingai. Kartoti tą
patį žodį greitinant tempą, bet nepametant taisyklingo tarimo.
5. Greitai tarti panašaus tarimo žodžius, pvz, „ratas, batas, matas, latas; lobis, grobis, tobis, bobis“. Tą
pačią eilutę kartoti keletą kartų.
6. Garsiai skaityti greitakalbes, greitinti tempą išlaikant taisyklingą tarimą.

Foneminės klausos lavinimas:
1. Nustatyti, kur žodyje yra konkretus garsas, pvz, „r“ (pradžioje, viduryje ar pabaigoje).
2. Pasakyti žodžio pirmą ir paskutinį garsus, išgirsti žodžiuose minkštumo ženklus
3. Rimuoti žodžius.
4. Sugalvoti kuo daugiau žodžių su vienu garsu.

5. Skaičiuoti žodžių skiemenis.
6. Pasakyti panašiai skambančių žodžių skirtumus, pvz „ratas ir batas“, „ponis ir skonis“ ir kt.
7. Skaičiuoti pasikartojančias balses ir priebalses žodyje, vėliau sakinyje.
8. Klausytis audio knygų, pasakų, dainų.

Sklandžios ir taisyklingos kalbos lavinimas:
1. Sudaryti sakinius iš dviejų žodžių ir juos kuo labiau plėsti, laikantis gramatikos taisyklių: „važiuoja
mašina. Važiuoja raudona mašina. Greitai važiuoja raudona mašina. Greitai važiuoja raudona mašina
plentu. Greitai važiuoja raudona mašina plentu į sostinę. Greitai važiuoja raudona mašina plentu į
Latvijos sostinę.“
2. Sudėtingesniu atveju, praktikuotis trumpus sakinius kaip „aš noriu valgyti“. Kartoti kol pavyksta
taisyklingai. Tada mokytis kitą sakinį „aš noriu gerti“. Svarbu pradėti nuo praktiškų sakinių, kurie
motyvuotų ligonį mokytis ir rezultatas teiktų naudą.
3. Dairytis aplinkui ir taisyklingai papasakoti, ką matome visuose keturiuose kambario kampuose arba pro
langą. Pradėti vienu žodžiu, jungti sakinius, paskui išplėsti sakinius.
4. Pabaigti pradėtus sakinius.
5. Atpasakoti tekstą.
6. Kurti trumpas istorijas.

Kalbos suvokimo lavinimas:
1. Priskirti spalvą pasakytam daiktavardžiui, pvz., šgirdus saulė, pasakyti geltona, išgirdus morka, pasakyti
oranžinė ir t.t.
2. Priskirti dydį pasakytam daiktavardžiui, pvz., išgirdus mašina, sakyti didelė, išgirdus boružėlė, sakyti
maža ir t.t.
3. Nurodyti vietą veiksmui arba situacijai, pvz., išgirdus sodina moliūgus, sakyti darže, išgirdus renka
grybus, sakyti miške, išgirdus mokosi skaičiuoti, sakyti mokykloje ir t.t.
4. Pasakyti išgirsto teksto pagrindinę mintį.
5. Paklausti logiškų klausimų apie išgirstą tekstą.
6. Atpasakoti išgirstą tekstą.
7. Atpasakoti pakeičiant veikėjus arba vardus.