Kažkada teko nugirsti dviejų ikimokyklinio amžiaus tėvų pokalbį šalia žaidimų aikštelės:
– „Mano vaikas tik žaidžia ir žaidžia, visai nesidomi raidelėmis ar skaičiais“
– „Maniškis irgi. Tik vis prašo ir nori, kad ir aš su juo žaisčiau. O jis vis tą patį ir tą patį – stumdo ir stumdo mašinėles. Nesuprantu, kaip nepabodo“
Jie taip nuoširdžiai stebėjosi savo vaikų noru žaisti, kad nustebau ir aš. Negi jau pamiršome savo vaikystėje patirtą nepakartojamą jausmą, kai viską pamiršęs paskęsti žaidime, jo kūrime, plėtojime, statyme, griovime ir statyme iš naujo? Negi jau atsisveikinome su nuostabiu visagalystės pojūčiu, kai tavo automobilis gali laimėti lenktynes, meškinas įkopti į aukščiausią kalną, o pasaulis yra beribis ir pilnas netikėtumų? Žaidimas yra vienas svarbiausių veiksnių turinčių reikšmę ankstyvajai vaiko raidai. Todėl priešmokyklinio amžiaus vaiko noras rinktis žaidimą vietoj mokymosi yra suprantamas ir turėtų būti skatinamas.
Žinoma, pasakyti, kad žaidimas yra svarbus vaiko raidai neužtenka.
Svarbu suprasti, kokio tipo žaidimai yra vertingi bei kokią naudą jie gali suteikti. Vienas iš svarbiausių komponentų ugdančiam žaidimui – leisti vaikui pačiam jį sukurti ir plėtoti. Suaugusieji gali pasiūlyti žaislus ar pradinę žaidimo temą, parodyti, kaip pradėti. Tačiau tolimesnis žaidimo plėtojimas turi vykti vaiko iniciatyva. Pavyzdžiui, keturmetei galite pasiūlyti žaisti piratus panaudojant virtuvės įrankius ar parodant, kaip reikėtų pastatyti būstinę iš pledo ir kėdės. O toliau pati keturmetė sprendžia, ką veiks šie piratai, su kokiais priešais ar sunkumais susidurs bei kaip žaidimas pasibaigs. Net jeigu jums tą akimirką žaidimas atrodys nelabai įdomus, pasikartojantis ar net betikslis – jūsų vaikas tuo metu mokosi tyrinėti savo vaizduotės galimybes. Kitas svarbus veiksnys – žaidimas turi vykti gyvai, o ne ekrane ir įtraukti įvairaus dydžio turimus žaislus ar daiktus. Naudojant skirtingus daiktus ne tik lavėja žodynas bei fantazija, bet kartu ir smulkioji bei stambioji motorika, auga smalsumas, noras tyrinėti ir pasitikėjimas savimi
Jeigu jaučiame, kad trūksta žaidimų idėjų – į pagalbą pasitelkime pasakas
Galbūt jūsų vaikas jau kelias dienas ar savaites prašo skaityti vis tą pačią pasaką? Puiku! Tebūnie tai scenarijus jūsų žaidimui – pelenė iškeliauja į puotą, Elsa kviečia Aną per kambario duris pastatyti sniego senį, zuikis pasiklydo miške ir jį nunešė kranklys – tai puikios istorijos, nuo kurių galima pradėti. Toks vaidmenų (arba kitaip naratyvinis) žaidimas lyg ilgas pasakojimas, kurio metu vaikai susiduria su įvairiausiomis istorijomis bei pagrindinių veikėjų patiriamais sunkumais ir žaidimo eigoje bando kartu su suaugusiuoju atrasti išeitį. Pradėjus viena gerai žinoma pasaka, leiskimės į interpretacijas bei skatinkime vaiką perkurti pasakas savaip. Ilgainiui tokioje kelionėje vaikai gali susipažinti su miško gyventojais, skaičiais, pabėgusiomis raidelėmis ar dar kažkuo netikėtu, ką tik atneša pašėlusios žaidimų upės. Istorijos yra didelė žmogaus pasaulio dalis – klausydamiesi ar jas kurdami vaikai mokosi suprasti girdimąją informaciją, plečia žodyną, sukuria magijos ir stebuklo jausmą. Be to, tokių žaidimų metu kuriasi ir stiprėja ryšys su suaugusiuoju – vaikai gauna individualaus laiko kartu bei mato suaugusįjį kaip autoritetą galintį sukurti stebuklingus pasaulius. Žaidimo metu sukurtas tėvų ir vaiko ryšys vėliau sėkmingai persikelia ir į kitas ne visada vaikui malonias veiklas – pareigų atlikimą, akademinį mokymąsi, kasdienius darbelius.
Žaidimų metai vaikai sprendžia ir savo vidines problemas, apie kurias žodžiais kalbėti dar sudėtinga.
Pavyzdžiui, susikaupusį pyktį ugdymo įstaigai gali rodyti nuolatinis noras statyti ir griauti darželį ar mokyklą, o patiriamą nusivylimą savo jėgomis – perdėtas noras visuose vaidmenų žaidimuose būtinai laimėti. Tačiau kol visa tai vyksta žaidimo rėmuose ir nepersikelia į aplinką agresyvumu – leiskime vaikams padėti patiems sau. Jūsų vaidmuo tokiame žaidime – kantriai stebėti, sekti vaiko rodomu keliu ir jeigu atsiranda galimybė – jautriai pasiūlyti kitokį sprendimo būdą. Pavyzdžiui, vietoj griovimo pamėginti išsakyti savo norus ir jausmus žodžiu. Taip žaidimas tampa ne tik pagalba išliejant susikaupusias emocijas, bet kartu ir reikalingų įgūdžių formavimo veikla.
Pasaulis vaikams nežinoma, stebuklinga ar kartais net baugi vieta, kurioje daug nežinomų kampelių ir netikėtumų. Ankstyvoji vaikystė – fantazijos ir stebuklinio pasaulio suvokimo laikas. Todėl pasaulį pažinti, suprasti ir savo vietą jame atrasti geriausiai padeda ne akademinis raidžių ar skaičių mokymasis, o spontaniški laisvieji žaidimai bei jų keliami iššūkiai, kuriuos vaikai pamažu mokosi įveikti. O spontaniškame žaidime ar bendrai kuriamoje istorijoje palaipsniui juk gali atsirasti visko – ir rankos lavinimo, ir loginių užduočių.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
Aukime kūrybiški ir žaismingi!
