Jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu žiūrėjote populiarų anime (Japonišką animacinį filmą) „Narutas“, galbūt prisimenate vieną iš veikėjų Shikamaru Nara. Jis buvo neįtikėtinai protingas, puikus strategas ir kovotojas, tačiau daug mieliau eidavo pamiegoti, pavalgyti ar… patingėti, kol aplinkiniai kartojo, kad vaikinas neišnaudoja savo didžiulio potencialo. Galbūt skaitant skamba pažįstamai, ir namuose taip pat gyvenate su „savo potencialo neišnaudojančiu“ vaiku ar paaugliu? Šiandien apie potencialą kalbama daug – nuo reklamų iki savipagalbos knygų. Vaikams siūloma viskas: nuo būrelių iki strategijų. Tačiau net ir turint visas galimybes (tokias, kokių jų tėvai tikrai neturėjo!), kai kurie vaikai, atrodo, tiesiog tingi. Tad kur baigiasi tingulys, ir prasideda tikri sunkumai? Kaip atpažinti, kada vaikui reikia pagalbos, o kada – motyvacijos? Panagrinėkime giliau.
Potencialas
Potencialas – tai gebėjimų ar talentų užuomazgos, kurios gali išsiskleisti, jei tam sudarytos tinkamos sąlygos. Tuo tarpu tingėjimas – nenoras ar vengimas atlikti veiklą, darbą ar užduotį, paprastai susijęs su fiziniu ar protiniu varginimu. Tai būsena, kai žmogus jaučia pasipriešinimą ar antipatiją bet kokiai veiklai, kuri reikalauja pastangų. Potencialas ir tingėjimas – nebūtinai priešybės ir dažnai puikiai dera viename asmenyje. Vaikas gali turėti daug gebėjimų, bet vis tiek vengti veiklos. Dar dažnai tingėjimas painiojamas su kokių nors įgūdžių ar gebėjimų stoka. Kai kuriuos iš jų galime sustiprinti, pavyzdžiui.: motyvaciją, dėmesingumą, emocijų valdymą, savikontrolę, susikaupimą, atsparumą sunkumams ir nuoboduliui. Tačiau negalime stebuklingai „išgydyti“ mokymosi, intelekto sutrikimų ar neurobiologinių iššūkių, su kuriais kai kurie vaikai susiduria kiekvieną dieną. Ir kai vaikas negeba atlikti to, kas, suaugusiojo akimis, atrodo „paprasta“ ar „elementaru“, dažnai jam prilipdoma tinginio etiketė. Visgi, vaiko „tingėjimas“ gali būti ne pasyvumo, o vidinės kovos išraiška. Kaip pažymi psichologas Rossas Greene, „vaikai elgiasi gerai, jei tik gali <..>“. Kitaip tariant, kai jiems nepavyksta – tai ne valios trūkumo klausimas, o signalas, kad kažkas trukdo. Tai gali būti neurologiniai, emociniai, sensoriniai ar socialiniai barjerai. Tyrimai rodo, kad vaikų „motyvacijos“ stoka dažnai slepia dėmesio, savireguliacijos ar kalbinius iššūkius. Todėl pratęsiant R. Greene mintį – “Jeigu vaikui nesiseka, pirmas klausimas turėtų būti: kas jam trukdo?” ieškokime priežasčių ir bandykime jas suprasti:
1. Dėmesio ir vykdomųjų funkcijų sunkumai
Vaikui sunku pradėti veiklą, išlaikyti dėmesį, sekti instrukcijas ar atlikti užduotį nuo pradžios iki galo. Tai dažna vaikams, turintiems dėmesio sutrikimą ar sensorinį jautrumą. Jie ne tingi, bet jų nervų sistema veikia kitaip – ir jiems reikia aiškios struktūros, padalinto darbo ir daugiau pertraukų.
Svarbu pabrėžti, kad disleksija nėra intelekto sutrikimas. Žmonės su disleksija dažnai turi vidutinį ar aukštesnį nei vidutinį intelektą, o daugelis pasižymi stipriomis kūrybinėmis ar loginio mąstymo savybėmis. Moksliniai tyrimai parodė, kad disleksija susijusi su specifiniais smegenų veiklos skirtumais, ypač kalbos apdorojimo srityse. Tai reiškia, kad disleksija kyla dėl neurologinių veiksnių, o ne dėl mokymo trūkumo ar prasto gebėjimų vystymosi.
2. Kalbos ar kalbėjimo sunkumai
Jei vaikui sunku išreikšti savo mintis, skaityti ar suprasti tekstus, gali atrodyti, kad jis tiesiog „nenori mokytis“. Iš tikrųjų – jis vengia situacijų, kurios kelia gėdą, nerimą ar nesėkmės baimę. Tokie vaikai gali turėti kalbos raidos sutrikimų, disleksijos ar specifinių kalbinių sunkumų, kuriuos dažnai padeda atpažinti logopedas.
3. Nerimas, žema savivertė
Kai kurie vaikai vengia užduočių ne todėl, kad nenori, o todėl, kad bijo suklysti, bijo, kad nepavyks, nuvils tėvus ar kitus svarbius aplinkinius. Tai gali būti būdinga, jei anksčiau jau patyrė nesėkmių ar buvo lyginami su kitais. Jie renkasi „nedaryti“ – nes taip išvengia nusivylimo. Bet tai – gynybinė strategija, o ne tingulys. Kitoje pusėje – vaikas gali nerimauti, ar pavyks ir nedaryti jeigu niekada neteko susidurti su sunkesne užduotimi ir sužinoti, kad “aš galiu tai įveikti, net jei labai sunku”.
4. Pastangų poreikio nereikalingumas
Šis aspektas nėra tiesiogiai susijęs su vaiku, o labiau su jo aplinka ir tai, kokios sąlygos augant buvo sudarytos. Jeigu vaikas rūpestingos aplinkos buvo gelbėjamas nuo laukimo, nuobodulio, liūdesio, nusivylimo ar bet kokios kitos nelabai malonios situacijos, didelė tikimybė, kad jo atsparumas sunkumams itin mažas. Jeigu suaugusieji nuolat pildė visus norus arba siekiant tikslo užtekdavo griebtis mažiausiai pastangų reikalaujančių metodų (pvz.: Kristi ant žemės, mėtyti daiktus, meiliai kalbėti), nebuvo būtinybės išmokti dėti pastangas. Tad šioje vietoje vaikas irgi netingi, tiesiog dar nemoka kitaip.
Profesionali pagalba padeda
Žinoma, priežasčių gali būti ir daugiau, aptarėme tik dažniausiai pasitaikančias. Bet supratimas yra tik pirmas žingsnis, o ką daryti toliau? Kaip Shikamaru iš anksčiau minėto anime, dėliokime strategiją. Stebėkime savo vaiką ir susirinkę informaciją savęs paklauskime – ko mano vaikas negali? Ne nenori, bet iš tiesų negali. (Būna, paaiškėja, kad iš tiesų negali sukrauti indaplovės, nes niekada to nemokėme, o ne tiesiog tingi). Tada kurkime saugią bandymų ir klaidų (sėkmių) erdvę. Mokykime, klauskime, kartokime, palaikykime ir skatinkime už mažus žingsnius į priekį. Sukurkime palaikančias mantras, šūkius, praktikuokime nusiraminimo pratimus. “Upės teka” psichologė Akvilė Zdanė dalinasi, kad konsultacijų metu su vaikais ir paaugliais kuria palaikančias dainas pagal populiarias melodijas, juk “šaunus” ir “puikus” bei “pavyks” ir “pavarys” rimuojasi kuo puikiausiai. Didinkime nepatogių, nemalonių situacijų namuose skaičių ir mokykimės išbūti patys su vaiko nepasitenkinimu nepuldami į hiperglobos spąstus. O kai darosi sunku – visada galime kreiptis į specialistus ir pildyti žinias bei strategiją. Psichologas, logopedas ar specialusis pedagogas gali padėti įvertinti situaciją ir padėti išsiaiškinti, ar slypi gilesnės priežastys, galbūt reikalinga nuosekli kompleksinė pagalba.
Kai vaikas „tingi“, verta sustoti ne prie kaltinimo, o prie klausimo: kas jam šiuo metu per sunku? Tik tada, kai padedame vaikui sustiprinti pagrindinius įgūdžius – dėmesį, drąsą bandyti, gebėjimą susitvarkyti su frustracija – ima skleistis tikrasis potencialas. Net jei kol kas jis… snaudžia. Kaip Shikamaru.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
Knygos, kuriomis buvo remtasi:
- Barkley, R. A. (2014). Taking Charge of ADHD.
- Dawson, P., & Guare, R. (2018). Executive Skills in Children and Adolescents.
- Greene, R. (2005). The Explosive Child.
