„Mes žinokit tiek kalbamės su vaiku, bet negirdi niekaip“ – tikėtina, kad daug tėvų yra šią frazę pasakę, o daugybė ugdymosi poreikių specialistų ją girdėję. Tėvai dažnai sako: „Mes kalbėjomės su vaiku“, „Diskutavome“, „Aš paaiškinau“. Tačiau paaugliai visa tai, kas suaugusiųjų buvo pavadinti pokalbiu gali patirti visai kitaip — ne kaip pokalbį, o kaip pamokymą, nurodymų skaitymą, ar tiesiog monologą su paliepimais, kuriu nebuvo galima atsisakyti. Tad ką galėtume pavadinti sėkmingu, nuoširdžiu pokalbiu, o kas lieka suaugusiojo monologu?
Kas yras pokalbis?
Pirmiausia, pradėkime nuo to, kad pokalbis vyksta tarp dviejų lygiaverčių dalyvių, kur abu gali rinktis, kada ir apie ką kalbėti, ir girdimi abu balsai. Pavyzdžiui, jei pokalbis prasideda taip:
Tėtis:„Aš noriu pasikalbėti apie būrelius, kuriuos lankytum naujais mokslo metais.“
Paauglys: „Ooh, ne dabar.“
Tėtis: „Bet tai svarbu. Reikia apsispręsti. Aš galvoju, kad…“
Tai reiškia, kad čia ne pokalbis, o monologas. Jis atliepia suaugusiojo poreikį išsiaiškinti, išsakyti savo nuomonę, išveikti kylantį nerimą dėl artėjančių naujų mokslo metų. Tačiau tokio monologo metu vargu, ar išgirsime paauglio nuomonę, mintis, norus. Didelė tikimybė, kad vėliau, kai bus priminta: „Apie tai jau kalbėjome“, paauglys tik gūžtelės pečiais ir burbtelės „nepamenu“ – nes tai nebuvo pokalbis, į kurį jis buvo įtrauktas. Atsiminkite, jei žmogus nėra nusiteikęs kalbėtis, net pats protingiausias argumentas skambės kaip spaudimas, manipuliacija ar „nesąmonės“.
Kitas „tikrai ne diskusijos“ pavyzdys būtų klausinėjimas su atsakymo nepriėmimu:
Mama: „Manau, kad tau reikėtų daugiau judėti ir sportuoti. Gal nori nueiti pasivaikščioti?“
Paauglys: „Ne.“
Mama: „Kodėl ne? Tu visada atsisakai! Tai labai sveika, tau reikia gryno oro.“
Jei vaikui sunku išreikšti savo mintis, skaityti ar suprasti tekstus, gali atrodyti, kad jis tiesiog „nenori mokytis“. Iš tikrųjų – jis vengia situacijų, kurios kelia gėdą, nerimą ar nesėkmės baimę. Tokie vaikai gali turėti kalbos raidos sutrikimų, disleksijos ar specifinių kalbinių sunkumų, kuriuos dažnai padeda atpažinti logopedas.
Tokiame pokalbyje, nors išreiškiamas rūpestis dėl paauglio sveikatos, tačiau jis pasislepia po paliepimais ir kontrole. Jeigu klausimas užduodamas tik tam, kad vėliau galėtumėte įtikinti ar priekaištauti, jis nebėra nuoširdus kvietimas į dialogą.
Taip pat diskusija su paaugliu jau nebegali būti tik apie suaugusiojo siūlomus pasirinkimus („Į rugsėjo pirmosios šventę eisi su baltais marškiniais arba žydrais“). Diskusija nėra apie tik suaugusiam patogius pasirinkimus arba nurodymų nuleidimą iš aukščiau silpnesnei pusei tylint nudelbus akis. Ji apie ieškojimą, kas tinka abiem pusėm (net jeigu tai „šventinės cargo“ kelnės, primenančios jūsų pačių paauglystę).
Tinkamo pokalbio pavyzdžiai
Tikras pokalbis susideda iš galimybės saugiai nesutikti su pašnekovo nuomone, išklausymo ir kito nuomonės apsvarstymo, tinkamo laiko pasirinkimo, empatijos pašnekovui. Dabar skaitant turbūt gali kilti susierzinimas ir mintis „Mano paauglys tikrai nedaro šių dalykų, kodėl aš turėčiau??“. Atsakymas paprastas – jūs esate suaugęs ir rodote pavyzdį, mokote savo elgesiu, kaip bendraujama pagarbiai. Tai, kad paauglys ar vaikas dar kažko nemoka, nereiškia, kad nenusipelno, jog su juo būtų elgiamasi kantriai ir mandagiai.
Štai keli pavyzdžiai, kaip galėtų atrodyti pokalbio ar diskusijos pradžia:
Tėtis: „Norėčiau su tavimi pasikalbėti apie būrelius kitiems metams. Kada tau būtų tinkamas laikas?“
Paauglys: „Nežinau..“
Tėtis: „Suprantu, kad tau ir pačiam norisi apie viską pagalvoti, o man svarbu susidėlioti darbo grafiką ir finansus. Prašau susitarkime laiką, kada tau būtų patogu.“
Paauglys: „am.. gal rytoj?“
Šiuo atveju vaikas turi teisę pasakyti „ne dabar“, o suaugusysis – kantriai priimti. Tai signalizuoja pagarbą, kuri stiprina tarpusavio pasitikėjimą. Žinoma, tai nereiškia, kad sutartu laiku paauglys jūsų lauks su pliusų ir minusų sąrašu, paruoštais argumentais kokybiškam pokalbiui. Galite susidurti su lygiai tokiu pačiu nepasitenkinimu ir burbėjimu. Ir tai natūralu. Paauglystė – laikotarpis, kai vystosi tapatybė, auga savarankiškumo poreikis ir kyla stipresni emociniai svyravimai. Smegenys tuo metu dar tik bręsta – ypač sritys, atsakingos už savikontrolę ir planavimą. Dėl to paauglių reakcijos dažnai būna emocingos, o noras ginčytis – ne visada sąmoningas priešiškumas, o bandymas būti išgirstiems ir matomiems kaip atskiri žmonės. Tai reiškia, kad kalbantis vietoj teisingų sprendimų ar savo nuomonės galime pasiūlyti supratimą, priėmimą, kvietimą dalintis jausmais tokiais, kokie jie yra. Pavyzdžiui.:
Mama: „Pastebėjau, kad šią savaitę daugiau laiko praleidai namie. Kaip jautiesi dėl to?“
Paauglys: „Visai normaliai.“
Mama: „Jei norėsi, galime pasikalbėti apie tai, ar tau norėtųsi įtraukti kokį nors judesį į savaitę – ne todėl, kad reikia, bet kad gal jaustumeisi geriau.“
Kad ir kaip sunku gali būti nueiti su jausmu „nieko aš čia neišsprendžiau“, tačiau negalime žmonių priversti atsiverti pagal užsakymą. Tam reikia laiko ir saugios erdvės.
Pokalbis su paaugliu nėra „misija pasakyti savo“. Tai – procesas, kuriame bandoma susitikti su kitu žmogumi, o ne jį perauklėti. Tikras pokalbis prasideda ne nuo noro pasakyti, bet nuo noro išgirsti. Todėl gali praversti perėjimas nuo ”tu” į kalbėjimą apie save. Pavyzdžiui, vietoj „Tu niekada neklausai.“ galima sakyti: „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai bandau kalbėtis, bet jaučiuosi negirdimas”. Tai skamba žmogiškai ir kviečia į atvirumą, o ne gynybą.
Patarimai
Jei siekiame, kad paaugliai su mumis kalbėtųsi, pirmiausia turime parodyti, kad jų žodžiai bus girdimi, jų nuomonė turės svorį, o „ne“ bus priimamas kaip galiojantis atsakymas, ne kvietimas ginčytis. Tad po įvykusios diskusijos neužmirškime savęs paklausti:
- Ar daviau vaikui pasirinkimo teisę?
- Ar leidau jam nesutikti?
- Ar klausiu iš smalsumo, o ne iš noro pakontroliuoti?
- Ar ieškau tinkamo momento, o ne reikalauju čia ir dabar?
- Ar kalbu ne tam, kad mane išgirstų, o tam, kad aš išgirsčiau?
Ir įvertinkime, ar tai buvo diskusija, ar monologas.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
Knygos, kuriomis buvo remtasi:
- Barkley, R. A. (2014). Taking Charge of ADHD.
- Dawson, P., & Guare, R. (2018). Executive Skills in Children and Adolescents.
- Greene, R. (2005). The Explosive Child.
