Vaikų praleistas laikas prie ekranų yra neišsenkama tėvų, pedagogų, psichologų, gydytojų bei kitų specialistų ar tiesiog vyresnės kartos žmonių tema. Galime girdėti kraštutinių nuomonių, teigiančių, jog vaikus svarbu pratinti prie technologijų nuo pat gimimo, nes tai yra neatsiejama šių dienų dalis ir vaikų ateitis. Kiti skatina vengti technologijų kiek galima ilgiau ir net randa būdų atriboti savo vaikus nuo ekranų kone iki paauglystės. Viduriuko besilaikantys suaugusieji stengiasi riboti technologijų prieigą, nustatydami savo taisykles ar pasitelkę rekomendacijas, kiti
tiesiog gūžčioja pečiais, nebesuprasdami, kuri nuomonė teisinga ir palieka šį klausimą savieigai.
Sunku teisti tėvus ar senelius nežinančius kaip elgtis ir auklėti vaikus technologijų klausimais, jeigu patys vaikų psichologai ir psichiatrai neturi vieningos nuomonės. Neretai specialistai prie šios temos prideda dar šiais laikais dažnai sutinkamą diagnozę – aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, kuris kelia diskusijas savo kilme, bruožais ir prognozėmis. Ar šis sutrikimas susijęs su ekranu poveikiu vaikams? Ar šiandieninės technologijos yra priežastis aktyvumo ir dėmesio sutrikimui atsirasti? Ar vaikai turintys šią diagnozę ir leidžiantys daug laiko prie ekranų
elgiasi kitaip nei neurotipiniai vaikai? Kokios grėsmės mūsų laukia ateityje? Šie klausimai kelia daug diskusijų, daug poreikio atlikti vis naujus tyrimus ir apie tai garsiai kalbėti. Nors ši tema mus labai neramina, bet visi suprantame, jog ateities nuspėti negalime. Mes neturime panašios patirties ir žinių pasekmėms numatyti.
Kilbey (2017) pastebi, kad „mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų, o mūsų vaikystėje to nebuvo“ (p.13). Labai ankstyvame amžiuje galime pastebėti vaikų intuityviai
teisingus veiksmus planšetės ekrane ir stebėtiną greitį mokantis skaitmeninių naujovių. Tai akivaizdžiai pozityvūs dalykai, kuriais mes, suaugusieji, žavimės ir aikčiojame. Tuo pačiu šypsomės ir nerimaujame matydami trimetį, bandantį pirštukais praplėsti vaizdą už lango, lyg paprastas stiklas būtų išmaniojo renginio ekranas. Tokiais momentais suvokiame, kokia gali būti šiems vaikams iškreipta realybė ir klausiame savęs, kokios dar už to nematomos grėsmės slypi ir kokia negrįžtama žala jau padaryta?
Išmaniosios technologijos sukėlė tikrą revoliuciją vyresnės kartos žmonių veikloje, o šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams tai savaime suprantami įrankiai jų mokymosi, bendravimo ir informacijos sklaidos srityse. Muppalla ir kt. (2023) savo straipsnyje teigia, kad lyginant šiandieną su aštuntu dešimtmečiu, amžius, nuo kurio vaikai reguliariai bendrauja su žiniasklaida, sumažėjo nuo ketverių metų iki keturių mėnesių. Kilbey (2017) savo knygoje dalinosi „Ofcom“ tyrimų rezultatais, jog 2016 metais pirmą kartą vaikai mieliau rinkosi internetinę veiklą nei televizijos žiūrėjimą. Šie teiginiai rodo interneto patrauklumo proveržį ir populiarėjimą.
Lietuviška interneto svetainė „Skaitmeninės etikos centras“, kurioje publikuojamas
„Saugaus interneto naudojimo tyrimas“ apibrėžia ekrano laiką, klasifikuodama jį į tris veiklas:
1) Pasyvus ekrano laikas: klipų ir televizijos žiūrėjimas, elektroninių knygų skaitymas, kompiuteriniai ir mobilieji žaidimai, socialinių tinklų naršymas, muzikos klausymas.
2) Komunikacija: bendravimas trumposiomis žinutėmis ir socialiniuose tinkluose, atitinkantys amžių kompiuteriniai žaidimai, kuriuose dalyvauja daugiau žaidėjų, filmų su šeima ar draugais žiūrėjimas.
3) Mokymasis ir kūryba: namų darbai, turinio kūrimas, lavinamieji žaidimai, mokyklos projektų koordinavimas.
Įvardinus ekranus turinčius prietaisus ir su jais susijusias veiklas galime matyti, kaip plačiai tai apima vaikų ir paauglių kasdieninę veiklą. Ekranus jie privalo naudoti mokykloje, namų darbų ruošoje, informacijos paieškai, komunikacijai su draugais ir šeima, laisvalaikiui, pomėgiams. Visa tai nejučiomis susideda į perteklines valandas, kurios viršija rekomendacijas.
Lietuvoje atlikti Ignatovos (2018) tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė 14-17 metų paauglių kasdien internete praleidžia iki 5 valandų. Dauguma tėvų ir vaikų nustemba išgirdę skaičius, nes technologijų naudojimas yra natūraliai integruotas į kiekvieną jų veiklą ir jie tai daro nesusimąstydami. Kyla klausimas, ar 5 valandos ekrano per dieną yra žalinga. Nors rekomendacijos tiksliau yra apibrėžiamos jaunesnio amžiaus vaikams, bet Amerikos pediatrų akademija (AAP) siūlo ir paaugliams riboti ekranų laiką iki 2 valandų.
Kitos organizacijos vengdamos konkrečių skaičių teigia, kad vaikams ir paaugliams reikalingas tam tikras laikas
aktyviai veiklai, grynam orui ir miegui. Matydami tyrimo rezultatus – laiką praleistą prie ekranų, atmetę mokyklose ir būreliuose praleistas valandas, galime daryti išvadas, kad neretam paaugliui neužtenka paroje laiko kokybiškam miegui, bendravimui su šeimos nariais, sportui ir kitoms veikloms, būtinoms sveikai fizinei ir emocinei būklei palaikyti.
Perteklinio naudojimosi ekranais pasekmės
Aptarus skaitmeninių technologijų svarbą jaunimui, negalime neigti jos tamsiosios pusės. Minutės virtualioje erdvėje labai greitai virsta valandomis, kurias sunku pastebėti ne tik vaikams, bet ir suskaičiuoti jų tėvams. Linija tarp ekranų naudos ir žalos tampa vis plonesnė. Tėvai neturi galimybės fiksuoti vyresnių vaikų praleisto laiko prie ekranų, o kartais tiesiog tam randa patogius pateisinimus.
Kilbey (2017) knygoje taip pat užsimena apie apgaulingą mąstymą: „dažnai tėvai bando mane įtikinti, kad virtualūs žaidimai yra bendruomeniška veikla, nes žaisdami internete vaikai gali bendrauti su draugais“ (p. 50). Autorė pabrėžia, kad internetiniai žaidimai nėra socializacija su bendraamžiais, padedanti užmegzti ir išlaikyti draugystę, tai izoliuojamo pobūdžio laikas, kuris atvirkščiai dažniau kuria socialines problemas.
Pagrindinės perteklinio ekrano laiko kuriamos problemos:
- Miego sutrikimai;o Aktyvaus laisvalaikio gryname ore trūkumas;
- Prastėjantys akademiniai pasiekimai;
- Dėmesio ir koncentracijos sutelkimo sunkumai;
- Socialinės problemos;
- Nuotaikų kaitos, nuobodulys, interesų rato siaurėjimas.
- Fiziniai sunkumai (raumenų, stuburo vystymasis, regėjimo sutrikimai). Kilbey (2017) teigia, kad „motoriniai įgūdžiai neigiamai paveikti dėl ilgo sėdėjimo. Tai rodo jų eisena ir laikysena.“ (p. 41);
- Vaizduotės ir imitacinių žaidimų trūkumas. Kilbey (2017) pastebi, kad vaikai praranda
galimybę mokytis realiame pasaulyje ir vėliau susiduria su žinių arba socialinių gebėjimų
trūkumu.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo kilmė ir bruožai
Kad galėtume vertinti ekranų poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams, pirmiausią reikia prisiminti pačio sutrikimo kilmę ir bruožus. Evans (2024) savo straipsnyje teigia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra neurologinės ir genetinės kilmės. Pasak straipsnio autorės, tyrimai rodo, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių žmonių smegenyse yra struktūriškai kitokios- mažesnis pilkosios medžiagos tūris tam tikrose smegenų srityse ir didesnis baltymo kiekis, kuris perneša bei mažina dopaminą.
Tame pačiame straipsnyje autorė išskiria pagrindinius aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožus:
- Hiperaktyvumas- negalėjimas nustygti vienoje vietoje, impulsyvumas;
- Išsiblaškymas, užmaršumas, dėmesio ir koncentracijos, laiko valdymo stoka;
- Nuobodulys, nuolatinių stimulų ieškojimas, motyvacijos trūkumas;
- Miego sutrikimai;
- Sutrikusi emocijų savireguliacija.
Pasireiškus keletui ar visiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožams, vaikai jaučiasi sutrikę, pavargę, įsitempę. Negali atlikti užduočių iki galo, nuolat sulaukia priekaištų, nuvilia kitus ir save pačius. Jiems sunku susirasti draugų, pritapti. Neretai dėl savo elgesio yra atstumiami ar išjuokiami. Nukenčia jų socialinis bendravimas.
Laiko praleisto prie ekranų įtaka aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams
Tėvai išgirdę aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozę savo vaikams, puola ieškoti priežasčių. Kas lemią šį sutrikimą domina ir mokslininkus. Neretai kaltinamos skaitmeninės technologijos ir vaikų priklausomybė ekranams. Nieko stebėtino matant, kokie panašūs šių aspektų bruožai ir probleminės sferos, aprašomos mokslinėje literatūroje. Susitelkus į pasekmes ir norą spręsti problemas, lengva pamiršti kelis raktinius žodžius aktyvumo ir dėmesio sutrikimo apibrėžime.
Evans (2024) teigia, kad tai yra neurologinis ir genetinis sutrikimas. Tikėtina, kad vaiko, kuriam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, artimoje aplinkoje rasime panašių bruožų turinčių giminaičių. Tai reiškia, kad vaikai jau gimsta su tam tikra smegenų struktūra, kuri nulemia tokį būdą ir elgesį. Hovde (2022) savo straipsnyje remdamasis tyrimų rezultatais irgi tvirtina, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra nulemtas DNR, o ne ilgo naudojimosi ekranais.
Paneigus mitą, kad per didelis technologijų vartojimas sukelia aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, negalime teigti, jog ekranai ši sutrikimą turinčius vaikus įtakoja taip pat kaip ir kitus.
Kilbey (2017) knygoje rašo, kad „dėmesio sutrikimas- genetinė liga ir gali būti, kad šie vaikai jaučia didesnį potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko praleidžia internete ir žaisdami žaidimus- nors prie ekrano praleidžiamas laikas jiems ir nesukėlė šio sutrikimo“ (p. 46).
Jau minėta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių asmenų smegenų struktūra skiriasi mažesniu pilkųjų ląstelių tūriu ir mažesne dopamino gamyba. Kadangi dopaminas tiesiogiai susijęs su mūsų nuotaikomis ir motyvacija, nenuostabu, jog šį sutrikimą turintys vaikai demonstruoja didelius nuotaikų kaitos šuolius ir žemą motyvacijos lygį. Muppala ir kt. (2023) straipsnyje mini, jog ekranai, ypatingai kompiuteriniai žaidimai ar agresyvūs vaizdiniai skatina
dopamino gamybą, todėl nenuostabu, jog pasitvirtina Kilbey įtarimai, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo turintiems vaikams yra didesnis poreikis šiai veiklai, o tuo pačiu ir polinkis į priklausomybę. Jiems nuolatos reikia pakelti dopamino kiekį organizme, kad jaustųsi apdovanoti gera nuotaika ir motyvuotų save kitoms veikloms. Kažkuria prasme technologijas šie vaikai naudoja savo organizmo hormonų reguliavimui.
Jeigu dopamino trūkumas paaiškina tokius bruožus kaip nuotaikų svyravimą ir motyvacijos trūkumą, tai pilkosios medžiagos smegenyse trūkumas išreguliuoja sutrikimą turintiems vaikams orientaciją, emocijas, dėmesio sutelkimą, atminties ir planavimo gebėjimus.
Evans (2024) vaikus apibūdino kaip negebančius valdyti emocijų, laiko, nuolat išsiblaškiusius, užmaršius, negalinčius susikoncentruoti. Kadangi ekranai labiau nei bet kokia kita veikla gali įtraukti, tai ypač tinka ir patinka vaikam, stokojantiems dėmesio.
Kilbey (2017) teigia, kad „tėvai dažnai pasakoja, kad jų vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, būna ramūs ir susikaupę tik sėdėdami prie kompiuterio“ (p.167). Ekranų naudojimą nukreipus tinkame linkme, tai gali
būti labai svarbus įrankis šio sutrikimo vaikams valdyti jų emocijas, kompensuoti trūkumus,
siekti geresnių akademinių rezultatų.
Šio straipsnio pradžioje buvo aprašyta ekranų svarba vaikų gyvenime ir veiklos, kurioms jie yra naudojami. Vienos iš jų neišvengiamos, kaip komunikacija, edukacija, kitos pasirinktos – laisvalaikio praleidimas, poilsis. Panašu, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo vaikiams ekranų svarba dar didesnė- kartais tai gali būti vienintelis įrankis nusiraminimui ar dėmesiui sutelkti ir dopamino kiekiui reguliuoti.
Grėsmingai augant paros valandoms, kuomet vaikai laiką leidžia prie ekranų, specialistai dalinasi nerimu ir aprašo problemas, su kuriomis susiduria. Straipsnyje buvo išvardintas specialistės Crider (2022) perteklinio ekrano laiko neigiamas poveikis. Palyginkime jos sąrašą su aktyvumo ir dėmesio turinčių asmenų susiduriamais iššūkiais. Matomi atsikartojantys teiginiai kaip miego sutrikimai, dėmesio, motyvacijos ir koncentracijos trūkumas, prastas laiko valdymas.
Jeigu aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neribosime prie ekranų leidžiamo laiko, turime didelę galimybę padidinti jau turimas tas pačias dėl sutrikimo problemas. Buvo minėta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neretai sunku užmegzti draugystės ryšius, o ekranų priklausomybė didina socialinę izoliaciją, tai reiškia, kad šiems vaikams kyla dar didesnė vienatvės grėsmė. Jeigu jiems dėl sutrikimo yra sutrikusi nuotaikų savireguliacija, o perteklinis ekranų laikas įtakoja dar didesnius nuotaikų šuolius, kaip galime tikėtis, kad tokie
vaikai sugebės suvaldyti savo emocijas ir nuotaikas.
Sugretinus aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bei perteklinio ekrano naudojimo pasekmes, galime spręsti, jog šį sutrikimą turintys vaikai yra jautresni skaitmeninėms technologijos ir virtualiam pasauliui. Iš vienos pusės laiko prie ekrano jiems labiau reikia nei neurotipiniams vaikams, iš kitos pusės tai kelia didesnę priklausomybės galimybę ir skaudesnes pasekmes.
