Diagnozė: cerebrinis paralyžius
Cerebrinis paralyžius – raumenų valdymo sutrikimas, nulemtas smegenų struktūros,
kontroliuojančios raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimų. Nuo pažeidimų laipsnio, lokalizacijos
priklauso ir paties sutrikimo sunkumas, ligos požymių visuma bei sudėtingumas. Kitaip tariant,
kiekvienas diagnozuoto cerebrinio paralyžiaus atvejis yra labai individualus ir gali pasireikšti skirtingais
simptomais, tačiau ligos esmė ir pagrindinis kriterijus yra judesio sutrikimai, kuriuos, priklausomai nuo
sutrikimo formos sunkumo, gali lydėti ir kiti požymiai, pavyzdžiui protinė negalia, kalbos ar kiti raidos
sutrikimai, epilepsijos priepuoliai. Ligos forma ir sunkumas priklauso nuo to, kurios smegenų dalies –
žievės, požievio ar smegenėlių – vystymasis buvo sutrikdytas.
Suprantama, kad sunkiausios cerebrinio paralyžiaus formos diagnozuojamos tuomet, kai yra pažeista didelė smegenų dalis. Tokiu atveju žmogus gali turėti didelę negalią, pasireiškiančią pusiausvyros ir koordinacijos problemomis, stipriu motorikos sutrikimu, nevalingais kūno judesiais bei visų galūnių paralyžiumi. Mokslininkų cerebrinis paralyžius skirstomas į tris tipus:
spastinį (spazminį), kuriam būdingas padidėjęs raumenų tonusas, pernelyg įsitempę, spazmuojami, silpni raumenys; ataksinį cerebrinio paralyžiaus tipą, kuris pasireiškia raumenų veiklos koordinacijos nebuvimu, o tai lemia sunkų judėjimą, vaikščiojimą, nerangumą;
diskinezinį tipą, kuriam būdinga nenormali kūno padėtis, nevalingi pasikartojantys stereotipiniai judesiai, pavyzdžiui, akies voko ar nosies trūkčiojimas, mirksėjimas, pečių traukymas ir pan.
Diskinezinio cerebrinio paralyžiaus atveju, esant tik požievinės dalies pažeidimams, motorikos sutrikimai – itin ryškus, tačiau nėra lydimi protinio atsilikimo, nes smegenų žievė lieka sveika. Tad, kaip ir minėta anksčiau, kiekviena cerebrinio paralyžiaus diagnozė yra labai individuali ir ligos raiška gali būti labai savita.
Cerebrinio paralyžiaus paplitimas
Tėvams išgirsti cerebrinio paralyžiaus diagnozę – tikras iššūkis, reikalaujantis emocinės stiprybės,
fizinių ir dvasinių jėgų nepasimesti, nepanikuoti ir „nenurašyti“ savo vaiko. Taip, ši liga – tikras
išbandymas, tiek mažajam ligoniukui, tiek jo tėvams. Lietuvoje cerebrinis paralyžius vaikams
diagnozuojamas šiek tiek daugiau nei dviems naujagimiams iš tūkstančio. Šie skaičiai atitinka ir pasaulinę
statistiką, pagal kurią šis sutrikimas nustatomas 2 – 4 vaikams iš tūkstančio gimusiųjų. Deja, tačiau
pastaruoju metu stebimas cerebrinio paralyžiaus paplitimas, pasaulyje sergančiųjų skaičius išaugo 42 %.
Remiantis pastarųjų kelerių metų statistika, kasmet įregistruojami vidutiniškai 145 nauji šios ligos atvejai.
Nors ši tendencija nedžiugina, verta turėti galvoje, kad dalis mažųjų ligoniukų serga lengva ligos forma ir gavę tinkamą pagalbą gali mėgautis įprasta gyvenimo kokybe ir džiaugtis kasdiena. Be to, nors cerebrinis
paralyžius nėra pagydomas ir trunka visą žmogaus gyvenimą, ši būklė nėra progresuojanti, vadinasi, liga
ir jos simptomai išlieka tokie patys ir suaugusiems pacientams.
Geroji žinia ta, kad simptomai tiek pačiam pacientui, tiek jo artimiesiems yra pažįstami ir atpažįstami, todėl nebegąsdina ir taip kaip vos išgirdus gąsdinančią diagnozę. Susigyvenus su liga, ją priėmus ir susitaikius galima skirti visas jėgas ir dėmesį sveikatos gerinimui, būklės (pa)lengvinimui. Žinojimas, kad mažojo paciento būklė nepablogės – teikia vilties. Vis dėlto, tėvelius, išgirdusius diagnozę apima didžiulis nerimas, nes jų galvose ima suktis baisiausi scenarijai, kuriuose jų vaikai patys nevaikšto, nevalgo, nekalba, negali keliauti nei į mokyklą,
nei į darželį. Tai ne visada yra tiesa. Esama ligos atveju, pasireiškiančių lengvu, aplinkiniams sunkiai
pastebimu judėjimo sutrikimu.
Todėl išgirdus diagnozę verta ne išsigąsti, o konsultuotis su vaikų gydytoju neurologu, išsiaiškinti kokia yra individuali mažojo paciento būklė, kokia pagalba ir reabilitacija jam reikalinga ir, žinoma, kokios ateities prognozės galima tikėtis. Konsultacijos gali padėti objektyviai įvertinti laukiančius sunkumus, nurimti, nusiraminti ir pamatyti bei suvokti tikrąją situaciją, atsietą nuo išgąsčio ir nepagrįstų baimių.
Galimos sutrikimo priežastys ir veiksniai
Jau išgirdus cerebrinio paralyžiaus diagnozę ir net su ja susigyvenus, dažnai artimuosius vistiek
kamuoja klausimas „kodėl“? Veiksnių, galinčių turėti įtakos cerebrinio paralyžiaus diagnozei, yra daug ir
įvairių, jie sietini su dviem priežasčių grupėmis: genetinio polinkio bei žalingo aplinkos poveikio
smegenų vystymosi metu, pavyzdžiui, persirgtų ligų, infekcijų, jų komplikacijų ir panašiai.
Dar visai neseniai manyta, kad cerebrinis paralyžius išsivysto tik dėl aplinkos poveikio ir tik pastaruoju metu
mokslininkai vis drąsiau mini ir genetines priežastis bei jų svarbą. Esama atvejų kai sutrikimas yra
genetinio pobūdžio, nors abu kūdikio tėvai yra sveiki.
Žinoma, cerebrinis paralyžius gali išsivystyti ir dėl nežinomų ar nenustatomų priežasčių, tačiau genai svarbų vaidmenį vaidina ir tais atvejais, kai sutrikimas nulemiamas aplinkos poveikio. Yra genų, kurie tiesiogiai susiję su smegenų pažeidžiamumu, jautrumu žalingam aplinkos poveikiui ir gali lemti besivystančius sutrikimus, kitaip tariant, genų loterijoje galime laimėti ir mūsų smegenys bus atsparesnės aplinkai ir jos poveikiui arba galime turėti genus, kurie nulems tai, kad smegenys vystysis ne taip ir bus lengvai pažeidžiamos.
Svarbu suprasti, kad žmogaus smegenys vystosi iki gimimo ir gimus, tad esama galimybės, kad vaisiaus smegenys dar esant mamos įsčiose susiformuoja kitaip nei turėtų. Kodėl taip nutinka ne visada galima nustatyti, tačiau pastebėta, kad kai cerebrinio paralyžiaus kilmė nėštumas ir gimdymas, ligos forma būna daug sunkesnė. Kas gali turėti įtakos, kad vaisiaus smegenys bus pažeistos dar pačioje vystymosi pradžioje, t. y. nėštumo metu?
Medicininėje literatūroje vardijami šie, sutrikimui įtakos galintys turėti, veiksniai: vaisiaus neišnešiotumas, motinos persirgtos ligos ar infekcijos pirmosiomis nėštumo savaitėmis (labai pavojingomis ligomis laikomos raudoniukė, kiaulytė ir toksoplazmozė bei herpes ar citomegalo virusų sukeltos infekcijos), nėštumo metu vaisių veikiantys žalingi veiksniai, pažeidžiantys galvos smegenis (motinos vartotos cheminės medžiagos, kai kurie vaistai, alkoholis), nėščiųjų toksikozė, vaisiaus smegenų formavimosi sutrikimai, apsigimimai.
Esama atveju, kai cerebrinis paralyžius gali būti nulemtas gimdymo traumos, kai gimdymas priešlaikinis arba labai sunkus ir komplikuotas. Gimdymo komplikacijos galinčios turėti įtakos sutrikimui yra laikinai sutrikęs, sustojęs kūdikio kvėpavimas, deguonies stoka, smegenų kraujotakos sutrikimai. Būtent su gimdymo traumomis, kuomet naujagimis gimdamas pridūsta, suspaudžiama jo galvytė naudojant reples ar vakuumą, visuomenė, artimieji ir tėvai dažniausiai susieja vaiko diagnozę ir ima kaltinti save ar medikus. Būtent dėl šių sudėtingų komplikacijų moterys neretai bijo gimdymo natūraliais takais ir renkasi cezario pjūvio operaciją.
Tačiau labai svarbu suprasti, kad gimdymo komplikacijų ne visada galima ir pavyksta išvengti, o dar svarbiau – ne kiekvienas sunku ir komplikuotas gimdymas būtinai nulems kūdikio raidos sutrikimus. Tad ir cerebrinį paralyžių būtinai susieti su gimdymo trauma yra klaidinga. Juolab, kad kūdikio smegenys ir toliau sparčiai vystosi jam gimus, todėl tarp cerebrinio paralyžiaus priežasčių esama ir tokių, kurios susijusios su pirmaisiais gyvenimo mėnesiais bei metais patirtu neigiamu aplinkos poveikiu, pažeidžiančiu smegenis. Tokiomis priežastimis gali būti galvos trauma (kai vaikutis nukrenta, susimuša ar kitaip susižaloja galvytę), persirgtos centrinės nervų
sistemos ligos (pavyzdžiui, meningitai, encefalitai ir pan.), apsinuodijimai, infekcijos ir kitos ligos.
Tiesa, labai svarbus ir naujagimystės periodas, kurio metu galimi šie sutrikimai, turintys įtakos cerebrinio
paralyžiaus atsiradimui: smegenų kraujosruvos, smegenų pakenkimas esant nepakankamam jų
aprūpinimui deguonimi, t. y. kai smegenys patiria deguonies badą, bei stipri naujagimių gelta.
Akivaizdu, kad besiformuojančios vaisiaus, kūdikio, naujagimio, vaikučio smegenys bet kuriuo vystymosi etapu gali
patirti žalingą aplinkos poveikį. Kodėl taip nutinka, medikai ne visuomet gali tiksliai pasakyti. Tačiau labai svarbus yra pediatrų, kitų specialistų, tėvų, artimųjų budrumas, nes net jeigu smegenys ir yra pažeidžiamos ankstyvuoju jų vystymosi periodu, pažeidimas nėra galutinis ir negrįžtamas. Vaikui augant pažeistos smegenų struktūros, taip pat ir smegenų funkcijos iš dalies gali būti atkuriamos. Tai lemia smegenų plastiškumas. Kuo anksčiau pastebėsime sutrikimą ir diagnozuosime ligą, tuo anksčiau suteiksime mažajam pacientui reikiamą pagalbą. Lengvų pažeidimų atveju smegenų funkcijos gali visiškai atsikurti, tik svarbu neuždelsti, laiku kreiptis pagalbos jei kyla bent menkiausias įtarimas.
Kada verta sunerimti?
Kaip atpažinti cerebrinį paralyžių?
Kadangi sutrikimas susijęs su raumenų valdymu ir judėjimu, cerebrinis paralyžius vaikams dažniausiai diagnozuojamas pirmųjų metų gale arba antraisiais gyvenimo metais, nes paprastai tuomet, kai vaikas jau turėtų imti atlikinėti vis sudėtingesnius judesius, išryškėja vienai ar kitai cerebrinio paralyžiaus formai būdingi požymiai. Tiesa ta, kad kuo sunkesnė cerebrinio paralyžiaus forma, tuo anksčiau galima ją pastebėti ir atpažinti. Nors dažniausiai naujagimis jau gimsta su cerebriniu paralyžiumi, retai kada liga diagnozuojama mažam, kelių mėnesių kūdikiui.
Taip yra ir dėl to, kad daugelis kūdikystės būklių yra būdingos ir cerebriniam vaikų paralyžiui, ir kitiems sutrikimams, pavyzdžiui, raumenų-nervų ligoms, raumenų tonuso sutrikimo ligoms, ortopedinėms problemoms. Be to, padidėjęs, ar priešingai – žemas, raumenų tonusas pirmaisiais keliais gyvenimo mėnesiais laikomas fiziologine norma.
Iš tiesų, pastebėti nerimą keliančius ženklus gali būti sunku, tačiau verta atkreipti dėmesį į kūdikio galūnių judesių simetriškumą, kitų kūno dalių judėjimą, akių kontaktą, domėjimąsi žaislais, jų lietimą, griebimą, ėmimą. Jeigu vaiką sunku aprengti, sudėtinga sulenkti jo kojytes, nes raumenukai būna labai įtempti ar itin suglebę, jei ilgai nenulaiko galvytės gulėdamas ant pilvuko, rankytes laiko sugniaužtas ir nebando imti daiktų, visada verta pasikonsultuoti su gydytoju.
Svarbus ir valgymo procesas, pradėjus primaitinimą, atkreiptinas dėmesys, ar kūdikis griebia ir bando čiulpti maistą, ar jam lengva/sunku ryti maistą, ar (ne)springsta. Lengvesnės formos cerebrinis paralyžius gali išryškėti tik pradėjus mokytis vaikščioti, todėl jeigu vaikutis eina keistai, suka ar kryžiuoja kojas, šlubuoja, stypčioja ant pirštų galiukų – kreipkitės į vaikų neurologą. Taip pat ir tuo atveju, jeigu pastebėsite, kad vaikas ne tik sunkiai vaikšto, bet ir sunkiai atlieka kai kuriuos judesius ar sudėtingus veiksmus. Įtariant vaikų cerebrinį paralyžių yra tikrinami refleksai, raumenų judesiai, jėga, tonusai, jutimai, pusiausvyra, klausa, jėga, intelektas. Atliekama galvos smegenų echoskopija, esant poreikiui, ir kompiuterinė galvos smegenų tomografija.
Gydymas, pagalba ligoniui ir artimiesiems
Kaip jau minėta, cerebrinis paralyžius nėra pagydoma liga, tai būklė, trunkanti visą žmogaus gyvenimą,
todėl išgirdę šią diagnozę turime padaryti viską, kas mūsų valioje, kad ligonis būtų kuo savarankiškesnis,
jo sveikata geresnė, o būklė – lengvesnė. Tam gali prireikti visos specialistų komandos, dirbančios kartu,
ir kiekvienam pacientui parengiančios individualų gydymo, abilitacijos, reabilitacijos planą.
Svarbiausias dalykas šiame plane yra mokymasis valdyti raumenis, judėti, palaikyti pusiausvyrą, atlikti kitus veiksmus ir judesius, todėl kiekvienam pacientui, kuriam diagnozuojamas cerebrinis paralyžius, kineziterapija –
tiesiog būtina. Be to, ji leidžia išvengti raumenų trumpėjimo, deformacijų.
Kineziterapija – pagrindinis gydymo būdas, leidžiantis ligoniui būti kuo mažiau priklausomam nuo kitų žmonių, o tai svarbu ir emocinei būklei. Padėti išmokti atlikti tam tikrus judesius, veiksmus, reikalingus kasdienėje buityje, stiprinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi bei savo jėgomis, lavinti pojūčius gali padėti ergoterapija.
Jeigu mažasis pacientas yra visiškai nekalbantis – reikalingas darbas su logopedu, kuris išmokytų
alternatyvios komunikacijos būdų. Be to, svarbu skirti dėmesio bei laiko ne tik judėjimo ar kalbinių
gebėjimų lavinimui, bet atkreipti dėmesį ir į emocinę paciento savijautą, jo ir artimųjų psichinę būklę,
nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą.
Tai labai svarbus aspektas, turintis įtakos ir fizinių gebėjimų lavinimo sėkmei, ir bendrai paciento bei jo artimųjų gyvenimo kokybei.
Atsižvelgiant į cerebrinio paralyžiaus tipą bei sunkumą gali būti rekomenduojama jodinėjimo, plaukimo ir kitos terapijos rūšys, taip pat judesių terapija, fizioterapija, gydomoji mankšta, specialūs pratimai, masažai, botulino toksino injekcijos ir kt.
Būdų palengvinti būklę, padėti sergančiajam yra daug, svarbu atsižvelgti į individualius ligonio poreikius ir suvienijus artimųjų bei specialistų jėgas nenuleisti rankų, nepasiduoti ir kasdien stengtis plėsti mažųjų ligoniukų galimybių ribas, skatinti bei motyvuoti mokytis, tyrinėti, atrasti, pažinti ir patirti pasaulį. Daugelis sunkumų yra įveikiami ir netenka savo gąsdinančių galių susidūrę su meile, atidžiu rūpesčiu ir švelnumu.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
