Sensorika, sensorinė sistema, sensorinė integracija… Tai yra daugelis iš dažnai girdimų sąvokų,
bet ar tiksliai žinome, kas tai yra? Šiame straipsnyje išsiaiškinsime pagrindines sąvokas
susijusias su sensorine, arba dar kitaip žinoma kaip jutimine, kūno sistema.
Kas yra sensorika?
Sensorika yra mokslas, nagrinėjantis pojūčius, jų kontroliavimą ir suvokimą. Šis mokslas
tyrinėja, kaip organizmai suvokia aplinką, priima stimulus ir perduoda juos smegenims
interpretuoti. Tyrimai sensorikos srityje padeda suprasti, kaip žmonės ir kitos gyvos būtybės
bendrauja ir sąveikauja su aplinka per jutimus, kaip tai veikia jų elgesį ir kaip smegenys suvokia
ir apdoroja gautą informaciją iš aplinkos per pojūčius.
Kas yra sensorinė nervų sistema?
Sensorinė nervų sistema yra dalis periferinės nervų sistemos, kuri atsakinga už jutimo
informacijos perdavimą iš kūno organų ir audinių į centrinę nervų sistemą (smegenis ir nugaros
smegenis). Ji sujungia jutimo receptorių ląsteles su nervų skaidulomis, kurios perduoda
informaciją apie pojūčius.
Ši sistema atlieka svarbų vaidmenį, leisdama organizmui suvokti aplinką ir reaguoti į įvairius
stimulus. Jutimo receptoriai, esantys įvairiuose kūno dalyse bei organuose, registruoja skirtingus
pojūčius, tokius kaip skausmas, šiluma, šaltis, tempimas, triukšmas, kvapas ir kt. Šie jutimo
signalai perduodami nervų skaidulomis į centrinę nervų sistemą, kur jie yra interpretuojami ir
suvokiami.
Sensorinė nervų sistema gali būti suskirstyta į du pagrindinius centrus:
- Somatinė sensorinė sistema: atsakinga už jutimo informacijos perdavimą iš odos,
raumenų, sąnarių ir kitų somatinių (kūno) struktūrų. Ši sistema padeda suvokti ir
kontroliuoti kūno judesius bei užtikrina saugų kontaktą su aplinka. - Visceralinė (vegetatyvinė) sensorinė sistema: atsakinga už jutimo informacijos perdavimą
iš vidaus organų, tokių kaip širdis, plaučiai, skrandis ir kt. Ši sistema leidžia organizmui
reaguoti į vidaus organų būklę ir reguliuoti jų veiklą.
Sensorinė nervų sistema yra svarbi normaliam kūno funkcijų suvokimui ir palaikymui bei
prisideda prie organizmo adaptacijos prie aplinkos pokyčių.
Kaip nepasiklysti tarp sąvokų?
Sensorika ir sensorinė nervų sistema yra susijusios, tačiau tai yra dvi skirtingos sąvokos.
Sensorinė nervų sistema yra fiziologinė sistema, atsakinga už jutimo informacijos perdavimą iš
kūno organų į centrinę nervų sistemą. Kita vertus, sensorika apibūdina visą mokslo šaką ir
supratimą apie jutimo pojūčius, jų percepciją ir suvokimą. Nepaisant šios skirtumo, dažnai
kasdienėje kalboje mes naudojame terminą „sensorika”, norėdami apibrėžti visas jutimo
funkcijas ir organizmo atsakus į aplinką. Toks plačiai naudojamas terminas dažnai sujungia
įvairius pojūčius ir juos lygina, todėl žmonės neformaliai šnekamojoje kalboje lengvai naudoja terminą „sensorika”, kaip bendrą terminą apibūdinantį jutimo procesus ir jų suvokimą.
Kas yra pojūčiai?
Pojūčiai yra organizmo gebėjimas suvokti ir reaguoti į įvairius išorinius arba vidinius stimulus.
Tai apima visą informaciją, kuri yra gaunama per jutimo organus ir perduodama į nervų sistemą.
Dažnai visi minime penkis pagrindinius kūno pojūčius, tačiau naujausi moksliniai tyrimai
atskleidė, kad visgi asmuo turi net 8 pojūčius!
Išsamiai apžvelkime kiekvieną jų:
1. Regos (vizualinis) pojūtis
Tai gebėjimas suvokti šviesos ir spalvų teikiamą informaciją apie aplinką per akis – regos organus. Šis pojūtis leidžia mums matyti pasaulį aplink save ir interpretuoti vizualinę informaciją.
Regos pojūčio proceso pagrindas yra akys, kurios veikia kaip optiniai prietaisai, fokusuoja šviesą
ant tinklainės ir konvertuoja ją į nervinius impulsus. Akies dalys, tokios kaip ragena, lęšis ir
tinklainė, būtinos, kad vaizdai būtų tinkamai suformuoti ir perduodami smegenims. Tai
kompleksiškas procesas, kurį galima suskaidyti į keletą etapų:
- Šviesos sugavimas: akys „pagauna“ šviesą iš aplinkos. Ragena ir lęšis padeda
sureguliuoti šviesos intensyvumą. - Vaizdo formavimas ant tinklainės: sugauta šviesa fokusuoja vaizdą ant tinklainės, kurioje
yra šviesai jautrios ląstelės – fotoreceptoriai. - Fotoreceptorių stimuliavimas: fotoreceptoriai, vadinami lazdelės ir kolbelės, sureaguoja į šviesą ir sukuria nervinius impulsus.
- Nervinių impulsų perdavimas į smegenis: impulsai, kurie yra generuojami
fotoreceptoriuose, perduodami per akies nervą į smegenis, kur yra interpretuojami kaip
vaizdas. - Vaizdo suvokimas: smegenys apdoroja gautus nervų impulsus ir sukuria vizualinį
suvokimą, kuris padeda mums suprasti matomą pasaulį.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime žmogų, žiūrintį į nuostabų saulėlydį. Akys sugauna spalvų gausą,
debesų formas ir saulės spindulius. Ši informacija yra perduodama smegenims, kurios ją
apdoroja ir leidžia žmogui mėgautis regėjimo patyrimu ir jutimu, suvokiant gražią aplinką.
2. Klausos pojūtis
Tai gebėjimas suvokti garsus ir kylančias garso bangas aplinkoje. Tai leidžia
žmonėms išgirsti ir interpretuoti garsus, o šis pojūtis yra svarbus komunikacijai, orientacijai ir
bendravimui su aplinka.
- Garsų bangų sugavimas: ausys gaudo garsų bangas iš aplinkos. Garsai yra oro slėgio
svyravimai, kurie plinta ore ir patenka į klausos organus. - Klausos organų veikimas: garsai pasiekia klausos organus, kurie yra ausyse. Vidinės
ausies struktūros, tokios kaip būgnelis ir klausomieji kauliukai, pradeda reaguoti į garsus. - Klausos receptorių sužadinimas: klausos ląstelės, esančios klausos organuose (ausies
nervo galūnės), sužadina nervinius impulsus. - Nervų impulsų perdavimas į smegenis: nerviniai impulsai, perduodami per klausos nervą
į smegenis. - Garsų interpretavimas: smegenys apdoroja gautus impulsus ir sukuria įvairius garsų
atvaizdus, kurie yra suvokiami kaip skirtingi garsai ir jų reikšmės.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime koncertą, kur yra grojama graži muzika. Klausantis žmogus girdi
įvairias muzikos garsų sudėtis – instrumentus, vokalus ir ritmo elementus. Jo ausys sugeba
atskirti skirtingus garsus ir perduoti šią informaciją smegenims. Šis procesas leidžia žmogui
mėgautis muzikos kūriniu, suprantant ir suvokiant skirtingus garsų elementus. Yra posakis –
klausą galima lavinti, būtent koncentruotas garsų, garso bangų atskyrimas ir susiejimas su jau
žinoma informacija yra klausos lavinimas.
3. Skonio pojūtis
Tai gebėjimas suvokti skonį. Jis leidžia žmonėms mėgautis ir atpažinti
skirtingus maisto ir gėrimų skonius. Skonio pojūtis yra glaudžiai susijęs su mūsų burnos ir nosies
organais.
Skonio procesas apima kelis etapus:
- Cheminis skonį sukeliančių medžiagų aptikimas: pradedant valgyti ar gerti, skonio
receptoriai, esantys burnoje, aptinka skonį sukeliančių medžiagų signalą. - Receptorių stimuliavimas: skonio ląstelės burnoje, ypač liežuvyje, suaktyvinamos
cheminėmis medžiagomis esančiomis maiste. Skonio ląstelės turi specialius receptorių
baltymus, kurie sureaguoja į skirtingus skonio tipus: sūrų, saldų, kartų, rūgštų ir umamį
(intensyvų). - Impulsų perdavimas: suaktyvintos skonio ląstelės perduoda nervinius impulsus,
pavyzdžiui, gomurio nervą, į smegenis. - Smegenų interpretavimas: smegenys apdoroja gautus impulsus ir interpretuoja juos kaip
tam tikro skonio patirtį.
Pavyzdžiui, ragaujant šokolado gabalėlį, sūrio arba saldaus vaisiaus gabalėlį, skonio pojūtis yra
aktyvuojamas. Kiekvienas skonio tipas sukelia skirtingą reakciją skonio ląstelėse ir nervų
sistemoje, leidžiant mums atpažinti ir mėgautis įvairiais skoniais. Skonio pojūtis yra svarbus
mūsų mitybos patirtims ir prisideda prie mūsų gebėjimo atpažinti maisto kokybę.
4. Uoslės pojūtis
Tai gebėjimas suvokti kvapus ir aptikti įvairius kvapus aplinkoje. Uoslė yra
glaudžiai susijusi su nosies organais, ypač jos gleivine, kuri yra padengta uoslės receptorių
ląstelėmis. Uoslės pojūtis padeda mums suvokti ir atpažinti įvairius kvapus, o šis pojūtis yra
svarbus ne tik maisto patirtims, bet ir prisideda prie prisiminimų ir emocijų.
Uoslės procesas apima keletą etapų:
- Kvapų įkvėpimas: įkvepiant orą per nosį, jame esantys kvapai patenka į nosies ertmę.
- Kvapų aptikimas: nosies gleivinėje yra uoslės ląstelės, kurios turi specialius receptorius
jautrius kvapams. Įkvepiant, oro dalelės, kuriose yra kvapų medžiagos, prisiliečia prie šių
receptorinių baltymų. - Receptorinių baltymų stimuliavimas: kvapai sukelia stimuliaciją uoslės ląstelėse. Kiekvienas kvapas sukelia specifinį receptorinio baltymo atsaką, kuris aktyvuoja nervinių impulsų perdavimą.
- Nervų impulsų perdavimas: aktyvuotos uoslės ląstelės perduoda nervų impulsus per
uoslės nervus į smegenis. - Smegenų interpretavimas: smegenys apdoroja gautus nervų impulsus ir interpretuoja juos
kaip tam tikrą kvapą arba aromatą.
Pavyzdžiui, jeigu įkvepiame gėlių puokštės kvapo, oro dalelės, kuriose yra gėlių kvapų
medžiagos, sukelia uoslės ląstelių stimuliavimą. Uoslės ląstelės aktyvuoja nervų impulsų
perdavimą, o smegenys šį signalą interpretuoja kaip gėlių aromatą. Toks kvapas gali sukelti
prisiminimus, emocijas arba džiaugsmą, arba pasišlykštėjimą – taip atpažįstant netinkamus,
sugedusius produtkus, todėl uoslės pojūtis yra svarbus mūsų kasdieninėje patirtyje.
5. Lytėjimo pojūtis
Jis yra susijęs su fizinio kontakto su aplinka perdavimu per odą. Šis pojūtis leidžia mums jausti skirtingus taktilinius stimulus, tokius kaip šiluma, šaltis, švelnus lietimas arba aštrios tektūros. Lytėjimo pojūtis yra svarbus ne tik fizinei patirčiai, bet ir emocinei sąveikai bei socialiniam bendravimui.
Lytėjimo procesas apima keletą etapų:
- Receptorių stimuliavimas: odos paviršiuje yra specialūs lytėjimo receptoriai, vadinami
taktiliniais receptoriais, kurie reaguoja į skirtingus stimulus ir prisilietimus. - Jutimų perdavimas nervų sistemai: lytėjimo receptoriai aktyvuojami, kai oda yra
veikiama aplinkoje esančių dirgiklių. Šie receptoriai generuoja nervų impulsus. - Nervų impulsų perdavimas: nervų impulsai nuo lytėjimo receptorių perduodami per
nervų skaidulas į nervų sistemą. - Smegenų interpretavimas: smegenys apdoroja gautus nervų impulsus ir interpretuoja juos
kaip tam tikrus pojūčius, tokius kaip šiluma, šaltis, spaudimas arba švelnus lietimas.
Pavyzdžiui, jeigu bandote paimti šiltą puodelį arba pilti šaltą vandenį ant rankos, jūsų lytėjimo
receptoriai aktyvuojami, ir smegenys interpretuoja tai kaip šilumos arba šaltumo pojūtį. Šis
pojūtis gali būti malonus arba nepatogus, priklausomai nuo suvokiamo jausmo intensyvumo ir konteksto. Lytėjimo pojūtis taip pat yra svarbus emocinei sąveikai, pavyzdžiui, per fizinį kontaktą perduodamas meilės arba šilumos jausmas.
6. Vestibulikos pojūtis
– gebėjimas suvokti judėjimą ir kūno padėtį erdvėje. Šis pojūtis yra
susijęs su vestibuline sistema, kuri yra vidinės ausies dalyje ir atsakinga už kūno judėjimo ir
padėties suvokimą. Nors centras yra ausyje, su klausa nieko bendro neturi. Vestibulikos pojūtis
yra esminis judėjimo koordinavimui, pusiausvyrai ir orientacijai erdvėje palaikyti.
Vestibulikos pojūtis veikia keletu būdų:
- Vestibulinio aparato stimuliacija: vestibulikos sistema susideda iš vidaus ausies organų,
kurie yra jautrūs kūno judėjimui. Organai vadinami otolitais ir trijų kanalų sistema.
Otolitai registruoja kūno horizontalius judėjimus, o trijų kanalų sistema – pasukimus ir
posūkius. - Nervų impulsų perdavimas: vestibulinio aparato organai generuoja nervų impulsus, kai
kūnas juda arba pasisuka. Šie impulsai perduodami per vestibulinį nervą į smegenis. - Jausmų integravimas su kitais pojūčiais: vestibulikos pojūtis dažnai integruojamas su
kitais pojūčiais, tokiais kaip lytėjimas ir rega, siekiant sukurti bendrą kūno suvokimą.
Pavyzdžiui, vaikas, kuris sėdi supynėje ir pasisuka, jaus vestibulikos pojūtį. Vestibulinis
aparatas užfiksuoja kūno pasisukimus, o tai sukelia nervų impulsų perdavimą į smegenis. Šis
pojūtis leidžia vaikui suprasti, kur yra jo galva ir kūnas erdvėje, ir prisitaikyti prie judėjimo ir
erdvės pokyčių. Vestibulikos pojūtis yra svarbus normaliam judėjimui, koordinacijai ir
pusiausvyrai, ypač vaikystėje.
7. Propriocepcija
– gebėjimas suvokti savo kūno judesius, padėtį ir jėgą be jutimo organų
pagalbos. Šis pojūtis yra susijęs su proprioceptine sistema, kuri yra sklaidoma per raumenis,
sąnarius, sausgysles ir sąnarių kapsules. Propriocepcinė sistema „gyvena“ mūsų sąnariuose ir
raumenyse. Ši sistema pateikia mums informaciją apie kūno padėtį, jame veikiantį svorį ir jėgą,
juntamą spaudimą ir patiriamą tempimą. Dėl jos suvokiame, kaip ir kur kūnas juda erdvėje.
Propriocepcija suteikia mums suvokimą apie tai, kiek jėgų reikia norint pakelti lengvą objektą
arba sunkią kuprinę. Veikianti propriocepcinė sistema yra esminė koordinuotų judesių, įskaitant
kasdienius įprastus veiksmus, dalis. Smegenys analizuoja per propriocepcinę sistemą surinktą
informaciją, kuri yra glaudžiai susijusi su vestibuline sistema. Ši sistema padeda suvokti
gravitaciją ir yra atsakinga už mūsų pusiausvyrą, bei jėgą.
Propriocepcija veikia šiais būdais:
- Raumenų ir sąnarių signalai: kiekvieno judesio metu, raumenų ir sąnarių receptorai
sukelia nervų impulsus dėl raumenų tempimo, susitraukimo ar sąnario padėties pokyčių. - Sąnarių kapsulių jutikliai: sąnarių kapsulėse esantys jutikliai taip pat prisideda prie
propriocepcinio pojūčio, registruodami sąnario padėtį ir judėjimo ribas. - Jutimų perdavimas nervų sistemai: nervų impulsai, sukeliami judėjimo ar padėties
pokyčių, perduodami į centrinės nervų sistemos dalis, ypač į smegenis ir smegenų
smegenis. - Jausmų integravimas su kitais pojūčiais: propriocepcija integruojama su kitais pojūčiais,
tokiais kaip lytėjimas, vestibulika ir rega, norint sukurti visuminius kūno suvokimą ir
valdymą.
Pavyzdžiui, kai žmogus užmerkia akis ir lenkia pečius į priekį, jis vis tiek jaučia, kur yra jo
rankos, net nepažvelgdamas į jas. Tai yra propriocepcijos pavyzdys. Raumenys, sausgyslės ir
sąnariai perduoda informaciją apie rankų padėtį ir judesius, net kai vizualinė kontrolė yra ribota.
Propriocepcijos pojūtis yra esminis judėjimo koordinavimui ir kūno suvokimui.
8. Interocepcija
yra gebėjimas suvokti ir interpretuoti vidaus kūno būsenos signalus, tokius kaip
alkis, troškulys, nuovargis, skausmas, noras šlapintis ir kitos vidaus organų funkcijos. Šis pojūtis
leidžia mums jausti, kas vyksta mūsų kūno viduje, ir suvokti jo poreikius.
- Interocepcijos procesas apima keletą etapų:
Vidaus organų signalai: vidaus organai, tokie kaip skrandis, žarnos, širdis ar plaučiai,
siunčia signalus į nervų sistemą. - Receptorų stimuliavimas: receptoriai, esantys vidaus organuose, reaguoja į šiuos signalus,
sukeldami nervinius impulsus. - Impulsų perdavimas: nervų impulsai, kurie yra sukeliami vidaus organų receptoriams,
perduodami per nervų sistemą į smegenis. - Smegenų interpretavimas: smegenys apdoroja gautus nervų impulsus ir interpretuoja juos
kaip tam tikrą vidinę būseną ar poreikį.
Pavyzdžiui, kai valgome ir jaučiame sotumo jausmą skrandyje, tai yra interocepcijos pojūčio
rezultatas. Skrandžio receptorai informuoja nervų sistemą apie skrandžio būseną, ir smegenys
suvokia šį signalą kaip patenkintą pilvo poreikį. Arba jeigu jaučiame skausmą žarnyne ar kur
kitus savo kūne, už tai taip pat yra atsakinga interocepcija. Tai yra labai svarbus pojūtis, kuris
tiesiogiai nusako mūsų kūno būklę.
Pabaigai:
Suvokimas apie savo kūną ir jo pojūčius yra esminis aspektas gerinant savo gerovę ir gyvenimo
kokybę. Žinios, kaip veikia įvairūs kūno pojūčiai padeda žmonėms suprasti, kaip jų kūnas
reaguoja į išorinę ir vidinę stimuliaciją. Šis suvokimas leidžia tinkamai reaguoti į stresą,
kontroliuoti emocijas, pagerinti kūno koordinaciją ir išlaikyti gerą fizinę bei psichinę sveikatą.
Svarbu išmokti atpažinti ir suprasti skirtingus pojūčius, nes tai gali padėti priimti tinkamus
sprendimus dėl gyvenimo būdo, mitybos, fizinės veiklos ir kitų veiksnių, kurie tiesiogiai veikia
kūno gerovę. Ši sritis taip pat prisideda prie sveikos savivokos ir asmens augimo, skatindama
sąveiką tarp kūno, aplinkos ir protinės veiklos. Išmokti klausytis ir gerbti savo kūną yra kelias į
sveikatos ir gyvenimo pusiausvyrą.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
Šaltiniai:
McGlone, F., & Reilly, D. (2010). The cutaneous sensory system. Neuroscience and Biobehavioral Reviews, 34(2), 148–159. https://doi.org/10.1016/j.neubiorev.2009.08.004
Rivero, J. L., & Piercy, R. J. (2005). Muscle physiology: responses to exercise and training. In
Elsevier eBooks (pp. 30–80). https://doi.org/10.1016/b978-070202857-1.50005-6
Morin, A. (2023, November 15). Interoception and sensory processing challenges. Understood.
https://www.understood.org/en/articles/interoception-and-sensory-processing-challenges
