Jeigu paklausčiau, kada pradėjote valyti savo vaikų dantis, turbūt dauguma atsakytumėte, kad iškart, kai tik jie pradėjo dygti. Kai kurie pradeda valyti dantukus netgi tada, kai jų dar nėra – taip pamažu šis procesas tampa įpročiu. O kada sąmoningai pradėjote ugdyti vaiko psichologinį atsparumą?
Turbūt tiesa ta, kad daugelis suaugusiųjų į vaiko psichologinį atsparumą, į jo turimus socialinius, emocinio pažinimo įgūdžius atkreipia dėmesį tada, kai iškyla problemų. Pavyzdžiui, vaikas susiduria su stipriomis emocinėmis reakcijomis, sunkiai užmezga kontaktą su darželio grupės ar klasės vaikais, pralaimėjimą ir nesėkmes priima su dideliu pasipriešinimu ir pan. Krizinėje situacijoje būna, kad pradedame vaiką mokyti, tikėdamiesi, kad jis sugebės išgirsti mūsų išmintingus žodžius. Būna, kad pasimetame ir patys – sukame galvą, kur gi pradingo „mūsų ramusis vaikas“. Bet turbūt ne laikas kalbėti apie dantų siūlo naudą, kai reikia traukti dantį – esant kriziniam momentui, susitelkiame į tai, kaip išspręsti jį „čia ir dabar“, kaip su turimais resursais suvaldyti kylančias emocijas. Tik vėliau, viskam nurimus, keiskime taktiką ir imkimės prevencinių priemonių. Juk nei atsparumas, nei sveikata (fizinė ir psichinė) neatsiranda pati savaime. Su fizine sveikata kaip ir viskas aišku, o ką daryti su psichine sveikata? Kaip stiprinti vaiko psichologinį atsparumą? Kartu su šiais klausimais gali atsirasti ir abejonė – ar aš turiu vaiką vesti pas psichologą? O galbūt iškart į socialinių įgūdžių grupę? Visai ne. Didžiąją dalį gebėjimų Jūs galite ugdyti namuose, kasdienėse situacijose.
Vienas iš būdų – patiems stengtis akivaizdžiai veido išraiškomis, kūno kalba parodyti savo emocijas.
Jeigu liūdna – nesistengti šypsotis apsimetant, kad viskas gerai, jeigu pikta – nelaukti, kol įniršite taip, kad norėsis trankyti sienas. Tiesiog neslėpkite jus apėmusių emocijų ir , kiek tik pavyksta, įvardinkite savo jausmą garsiai: „man dabar liūdna, nes…“, „aš jaučiuosi nusivylęs ir piktas“, „jaučiuosi įskaudinta ir pasimetusi“ ir pan. Viso to reikia tam, kad šeimoje kurtumėme atvirą visiems jausmams erdvę, plėstumėte tiek savo, tiek vaikų žodyną bei drąsintume juos pačius dalintis jausmais juos įvardinant. Kaip galime tikėtis, kad vaikai mums pasakos apie savo sunkumus, jeigu nesidaliname patys ir nerodėme pavyzdžio, kokiais žodžiais galima sunkumus apibūdinti. Šalia aiškaus emocijų demonstravimo ir įvardijimo dar turi eiti ir įvairūs Jūsų šeimai priimtini ir pagal charakterius tinkami nusiraminimo būdai. Pagalvokite, kas padeda Jums, kai emocijos veržiasi per kraštus nepriimti impulsyvaus sprendimo ar nesigriebti instinktyvių „bėk arba pulk“ reakcijų? Pavyzdžiui, puodelis arbatos, spragsėjimas pirštais, atsitraukimas į kitą kambarį ar net į lauką („įkvėpti gryno oro“), sąmoningas kvėpavimas. Šie būdai tai galingas įrankis padėsiantis Jums ir Jūsų vaikams mokytis atpažinti, įvardinti ir tinkamai išreikšti kylančias emocijas.
Kitas būdas – su visais šeimos nariais kalbėtis apie tai, kuo skiriasi mūsų mintys nuo veiksmų.
Mintys – lyg vagonėliai karuselėje, kartais besisukantys ratu, kartais nulekiantys greitai į priekį. Jų daug, tačiau juk lipame ne į visus karuselių vagonėlius. Taip pat ir su mintimis – minčių mums gali kilti daugybė ir visos jos turi būti priimtos. Net jeigu ta mintis iš pažiūros ir labai nemaloni (pavyzdžiui, „nekenčiu tėvų“, „taip pykstu, kad tuoj ką nors sudaužysiu“, „visi manęs nekenčia, aš irgi jų nekęsiu“ ir pan.). Tačiau priėmus visas mintis, mokykimės ir atskirti, kurios iš jų mums padeda, o kurios kenkia: „Taip, aš dabar pykstu ant tėvų, kad neleido man susitikti su draugais, tikrai atrodo, ką šią akimirką jų nekenčiu ir geriau gyvenčiau vienas. Tačiau pabėgti iš namų nebūtų geras sprendimas, nes neaišku, kur aš eičiau. Aprėkti juos irgi galėčiau, bet kas iš to? Ar man tai bus naudinga? Mhm, tai kas būtų geras sprendimas, kai taip pykstu. Gal kol neprisidirbau, einu geriau paklausysiu muzikos“. Galbūt, kai skaitote šias eilutes sudėtinga įsivaizduoti savo vaiko galvoje vykstančius tokius mąstymo ir susivaldymo procesus, Tai įmanoma, jei tik nuo pat ankstyvos vaikystės „valysime dantukus“ – t.y. kalbėsime apie tai, kokios mintys mums gali kilti jaučiant skirtingas emocijas, kokie minčių pasiūlyti sprendimai yra tinkami ir mums naudingi, o kokie nelabai. Jeigu savo trimečiui sakysiu „Taip, tu pyksti, kad brolis paėmė tavo sunkvežimį ir labai nori jam trenkti, bet pamėginkime kartu paprašyti atiduoti atgal“ vietoj „baikit bartis ir rėkauti“ jau iškart pradėsiu tiesti pamatus atsparumui sunkiose situacijose. Net jeigu tuo metu tokia reakcija ir neatneša greitų rezultatų.
Atsiminkite, kad ugdant psichologinį atsparumą svarbiausi ilgalaikiai tikslai– tai maratonas, o ne sprintas.
Dėl to dažnai į psichologo kabinetą pirmiausia kviečiami tėvai – tie žmonės, kurie įgautomis naujomis žiniomis ir apsišarvavę kantrybe bei ištverme galės padėti vaikui kasdienėse situacijose, rodys pavyzdį, apgaubs supratingumu, meile ir rūpesčiu. Aktyviai įsitraukus tėvams – vaikui pas psichologą eiti kartais ir nereikia, nes keičiantis aplinkai – keičiasi ir jų elgesys. Atminkite, psichologinis atsparumas nereiškia, kad niekada nesusidursite su sunkumais, kad niekada nebebus liūdna, neramu ar pikta. Visai ne. Atsparumas tai lyg vakcina, kuri sustiprina psichologinį imunitetą ir padeda lengviau atsigauti, adaptuotis, greičiau tinkamai reaguoti, išgyventi net tada, kai aplinkybės yra sunkios. O šių dienų kontekste atsparumo ir jo atnešto adaptyvumo reikia kiekvienam iš mūsų.
Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu – telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia. Mielai Jums padėsime, pakonsultuosime ir atsakysime į Jus dominančius klausimus.
